BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘Įjungus žalią šviesą’ kategorija

Kartą gyveno baubas

2014-09-05

Kartą… gyveno baubas.
Jo tabatybė neskelbiama.
Vieniems jis kėlė džiaugsmą, o kitiems siaubą - priklausomai nuo aplinkybių… Gražiomis dienomis jis apsimezdavo gatvės praeiviu ir ramiai vaikščiodavo parku… Puikiomis dienomis dovanodavo laimę ir gėles… O niūriomis dainuodavo apie lietų… Šiaip jis nebuvo labai blogas…
Talentas ne iš pašaukimo… Ir profesija - manė jis - tik netinkamas laiko praleidimo būdas.
Kai aplinkybės susiklostydavo netinkamai, o žmogysta elgdavosi ypač blogai baubui, varkšeliui, tekdavo imtis savo amato… Varydavo jis kipšus, ožius ir kitokius asilėlius iš tos žmogystos iki kol ši tapdavo žmogumi.
Amato jam tekdavo imtis vis dažniau, tačiau jis nenusiminė. Manoma jog jis tikėjo gerais žmonėmis.
Išgarsėjo Baubas, o gal vertėtų sakyti Ponas Baubino, savo netinkamu darbo rezultatu. Baubas - nebaubino, o stebino (!) savo pasirodymais geromis, puikiomis ar gražiomis dienomis… Šio nuotaika greit kizdavo (nors šio jo būdo bruožo buvo galima tikėtkis), tad žmogystos atvykdavo ir išvykdavo, o baubino mėgavosi, kad ir nevisad dėkingo bei ne visad mėgiamo darbo, rezultatais.
Tad Ponas Baubino skelbė žinią: paverskite savo žmogystiškumą - žmogiškumu, o nemėgiamą darbą - saulės spindulėliu ir visad švies saulė, ir visad liesis daina nors naktys būtų šaltos, o dienos drėgnos ir tamsios…

Rodyk draugams

Įkalinta tarp pirštų

2009-11-29

Įkalinta tarp pirštų…
Tik aš tai tegaliu padaryti… Tik aš… Ne tu, ne jis, ne Jie…
Lieka tik vienintelis pasirinkimas… Aš.
Žaisti? Vaidinti paiką pelę pakliuvusią į “patobulintus” žiurkių spąstus su nudegintom vinim?.. O gal pavaidinti tą pelytę, kuri sugebėjo pasprukti vakar nuo kirvio, kuriuo švaistosi žudikas gatvėj?
O ji nejuokauja… graužia leizgyvio kojas vakarais. Jauti tą skausmą persmelkiantį tave ligi pat stuburo nervų gelmių, o gal “daeina” iki smegenų?..

Negali to padaryti tu, o aš nedrįstu.
Ką daryt?
Kodėl Jie verčia?
Kodėl Jie čia? Ko nori iš manęs tie padlaižiai ir klastūnai (juk jie dar vaikai, tik suaugusiūjų veidais)?.. Ne tarnat Jiems… nebūt nei kate nei pele… nežaist to žaidimo! Nesivaikyt pasaulio garbės… Būt JUODU KATINU kaip iki šiolei…
O Jie siūlo daug…:
Tas katinas pasiklydęs rūke… Šiltam smoge… tam dideliam mieste… Jis tik ieško šilumos… Ieško artumos rūko gilumuos… O jam lemta žaist tą kvailą žaidimą…
Žaidimą kurtą seserų - įrėžta ant siūlų liaunų…
It pyktis valdo palengva.
Žaidimas virs kančia.
Kančia taps pragaru dangaus…
Ir kas iš to ką gaus?..
Jie bus laimingi, po galais, jie auką naują gavo… O katinas vienišius?..

Nutils jis amžiams?.. Vėl juodas katinas klajos tamsoj… Toks vienišas ir liūdnas…
Nieks nematys to skausmo rytoj, nes tik vienas jis težino savas dainas…
Kurs jisai jas vėl nakčia… Dainuos žmonėms, kurie negirdi, dieną… Šypsosis: “Juk Tai Tokia Smagi Daina”…
Nebus vėl džiaugsmo tik talentas įgomtas, būt aktorium kasdiena…
vėl nieks jo nepažins, kol vėlei šešėliuos bus laimė, o tą šviesą temdys baimė, nes meilė…
Įkalinta tarp pirštų…

Rodyk draugams

2009-06-07

Niekad tavęs nepamiršiu… Visada liksi mano širdyje… užimsi tą specialią vietą tarp kitų žmonių… Bet paleidžiu tave… Vis tiek susitiksim kadanors…  Juk sakoma, kad viltis miršta paskutinė…

Rodyk draugams

Kakariekū

2009-06-06

Labas, žmogau… Norėjau tau pasakyti kažką paprasto… nuoširdaus… bet neįstengiau… Neįstengiau atsiminti visų gražių akimirkų… visų pasakytų gražių žodžių… Visų savęs dalelių, kurias pamečiau tavyje… Neliko vietos sustojusiame laikrodyje. Iš jo išbiro valandos, jas suėdė auslindos… bent jau taip man paaiškino tėtis, pažadinęs jo mirties rytą… taip ir liko rodyklė kabėti ant antrosios pakopos… nebeliko ne tik jo “tik tak” žavesio, bet ir tavo juoko išgirdus jo žadintuvo skambėjimą… Tik, tak… Mes pabudę… tik tak… Ir tik kakariekūūū ir jis visiškai nejauzdavo, kad mes pabudę tik ir laukiame jo, senolio, giesmės… gaila kad tada prunkšdavome iš juoko vos jį išgirdę tą, dabar, nuostabų prisiminimų garsą… Neramiom naktim vis dar sapne vaidenas raminantis tik tak ir tavo balsas… išėjęs aidu su kakariekū… Norėjau tau pasakyti kažką nuoširdaus, bet įsivėliau į nemalonius prisiminimus… Gal jie nemalonūs tik tau, o gal tik man, bet jie bendri… Tada šaukiau tau: laikrodis vis muša, sustok, palauk…
Bet ar lengva pasiduoti? Atsakyk man! Ar lengva?!!
Ko tu vis tyli?.. Suprantu… Tu nenori manęs matyti…

Rodyk draugams