BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Čia ne aš, čia ji…

2016-09-02 parašė Ka.B.

Kai ji ateina, atrodo, kad tu savo gyvenimą stebi iš šono, iš šalies - kito žmogaus akimis… Kaip filmą. Na, tada kai bandai gyventi… Visos “laimingos” akimirkos (na tos, kurios visiems kitiems, normaliems, žmonėms būna laimingos, džiugios) arba susiliejusios, arba matomos nesužavėto filmų kritiko akimis.
Kai ji ateina - pasaulyje oras pasunkėja ir jį tenka nešti ant pečių, nors niekas kitas, rodos, dėl to nevargsta. Niekas kitas, rodos, to net nepajaučia. Tad tenka nešti man vienai. Sunku keltis, sunku eiti, būti aktyviai, smagiai, produktyviai, sunku jaustis gyvai… Norisi prigulti, užsnūsti.
O kaip pabundi…
Kartais, kai ji ateina, stebi save iš šono (na, kai tampi stebėtojo stebėtoju) ir galvoji “argi tai aš?”,  ”kuo aš pavirtau?”, “o gal aš nebuvau tuo kuo man sakė kad esu, nesu tuo kuo įsivaizdavau save esant?”, “Kada aš tapau ja?”, “čia ne aš, čia ji”.
Ir tada, žmogau, kai ji ateina, tu pakeli galvą ir matai save stovintį šalia.

Rodyk draugams

Pavirtau

2016-08-03 parašė Ka.B.

Aš pavirsiu varpais
Sužydėsiu žiedais
Šį rudenį baltą
Šią žiemą nešalta…

Pavirtau aš sapnais
Žydinčių pievų namais,
Šviečiančių saulių krantais
Upių takais.

Saulės kasas susipinsim
Žemės dainas - išgirsim
Pasakų rojų rasim
Meilės medį suspausim.

Išpinsiu kasas
Mankštinsiu pėdas basas
Pavasarį šiltą
Vasarą išskalbtą…

Pavirsiu varpais
Sužydėsiu žiedais.
Šį rudenį baltą
Šią žiemą - nešalta…

Rodyk draugams

Papirktas manos dalios gynėjas

2015-01-08 parašė Ka.B.

Vakar vakare skaičiau Tau laišką. Taip, tą laišką iš mūsų praeities…
Tu miegojai klausydamas tylaus, “altiško” šnabždesio bei kintančių intonacijų. Norėjau surasti tave ir sapne - išgirstum giesmę jame(!). Tačiau palikau abejones ir svajas, leidau [sau] užmigti drauge.
Tada - netikėjau lyrika; netikėjau sapnais; netikėjau savim ir tavim - papirkau pasaulį skatindama juos pakeisti manas mintis, netektis. Norėjau atrasti senus palikimus - jaukius bei guodžiančius norus, jaukias bei guodžiančias pievas (nors ir žiemą), jaukius bei guodžiančius apkabinimus - Jaukumą tavam veide…
Ne rūpestį neši, o saulę, meilę ir švelnumą apipintą gerumu po blogo vyruko akimis bei išvaizda…
Kartais tenka tikėti pasakomis, nes kitaip laiminga pabaiga išsprūsta iš pirštų [pabėga]. Lengviau mylėti ar tylėti bei atvirkščiai? Palieku klausimą Tau baugus (baimingas) skaitove (tylusis kritike). Tikiu, jog su savomis mintimis atėjęs, būsi papirktas manos dalios gynėjas.

Rodyk draugams

Kai valdo balta spalva

2014-12-29 parašė Ka.B.

Bėgam basom…
dar saulės kojom nepagautom…
dar kelio gale..
mama darže…

2011-09-08

Rodyk draugams

2014-12-29 parašė Ka.B.

Niekada daugiau tiem kuriems nereikia nieko nesakyk…
Niekada daugiau tiems kurie  nenori matyti… Neberodyk to ko jie nemato…
Niekada daugiau nesakyk jei tavęs ir taip nesiklauso…
Niekada daugiau…

Kartoju tai kiekvieną dieną sau, bet kažkaip nepatikiu pati tuo…
Ir vėl bjaurybės juokias dėl to, kad mano požiūris kitoks..

Rodyk draugams

Cituodamas kitą

2014-12-29 parašė Ka.B.

Kiekvieno žmogaus gyvenime yra daug nuosmukių ir pakilimų. Kartą pasakė man žmogus cituodamas kitą.

Rodyk draugams

2014-12-29 parašė Ka.B.

Nė nepajustumei,
Kad ateina karas.
Nė npajustumei,
Jog atėjo baubas…

Net nepastebėtumei,
Jog tau rodomas ženklas;
Net nenutuoktumei,
Jog tikriausiai tuoj galas.

Nė nepastebėtumei,
Jog šaltas ginklas -
Nė nenutuoktumei,
Kad nugaron atremtas…

Nė nesusimąstytumei,
Jog dėdė siaubas
(kurs Tau akis atvėrė)
Nė nebeišgirstumei,
Jog garsiai beldžias…

Nes tik pajustumei,
Po kojom petarda.
Nes tik pajustumei,
Jog pilve mėlynės renkas…

Rodyk draugams

2014-10-02 parašė Ka.B.

Ne viskas pasaulyje sukasi apilink šuns uodegą…

Rodyk draugams

Kartą gyveno baubas

2014-09-05 parašė Ka.B.

Kartą… gyveno baubas.
Jo tabatybė neskelbiama.
Vieniems jis kėlė džiaugsmą, o kitiems siaubą - priklausomai nuo aplinkybių… Gražiomis dienomis jis apsimezdavo gatvės praeiviu ir ramiai vaikščiodavo parku… Puikiomis dienomis dovanodavo laimę ir gėles… O niūriomis dainuodavo apie lietų… Šiaip jis nebuvo labai blogas…
Talentas ne iš pašaukimo… Ir profesija - manė jis - tik netinkamas laiko praleidimo būdas.
Kai aplinkybės susiklostydavo netinkamai, o žmogysta elgdavosi ypač blogai baubui, varkšeliui, tekdavo imtis savo amato… Varydavo jis kipšus, ožius ir kitokius asilėlius iš tos žmogystos iki kol ši tapdavo žmogumi.
Amato jam tekdavo imtis vis dažniau, tačiau jis nenusiminė. Manoma jog jis tikėjo gerais žmonėmis.
Išgarsėjo Baubas, o gal vertėtų sakyti Ponas Baubino, savo netinkamu darbo rezultatu. Baubas - nebaubino, o stebino (!) savo pasirodymais geromis, puikiomis ar gražiomis dienomis… Šio nuotaika greit kizdavo (nors šio jo būdo bruožo buvo galima tikėtkis), tad žmogystos atvykdavo ir išvykdavo, o baubino mėgavosi, kad ir nevisad dėkingo bei ne visad mėgiamo darbo, rezultatais.
Tad Ponas Baubino skelbė žinią: paverskite savo žmogystiškumą - žmogiškumu, o nemėgiamą darbą - saulės spindulėliu ir visad švies saulė, ir visad liesis daina nors naktys būtų šaltos, o dienos drėgnos ir tamsios…

Rodyk draugams

Sunku suvokti

2013-09-27 parašė Ka.B.

Ir aš suvokiu jog yra blogesnių dalykų nei melas, neapykanta, pavydas, pyktis, išdavystė, kerštas… Tačiau sunku… sunku suvokti ką gali žmogus padaryti… sunku suvokti kaip gali skaudinti tai ką žmogus padaro ir nesvarbu ar vedinas gerų ar blogų paskatų…
Sunku suvokti jog daugybė tų linksmų veidų, už kurių (akyse) matau liūdesį, skausmą, troškimą jog atsirastų viltis… Sunku suvokti jog daugybė žmonių kenčia… Sunku jog jie verkia… Sunku suprasti jog kaikurie iš jų suklupę nebenori pakilti…
Sunku suprasti iki kol pats neguli ant žemės, lovoj, žolėj, pusny, ar dar kur… Ir skaudančia širdim verki… Paleidi valią ir tau nieko nebelieka tik verkti… klykti… gal būt ir pykti ant savęs, kitų, lemties, Dievo ar dar ko kuo tuo metu tiki…
Sunku nekentėjusiam suprasti… Sunku kentusiam nejausti… Sunku parklupusiam atsistoti… sunku jautusiam skriaudikui atleisti…

Rodyk draugams