Priedai prie kazko…

Pamišėlio mina jis sėdi grieždamas dantį ant visų pacientų. Einant pro šalį seselėms jo veidas nušvinta, jis jau stojasi burbėdamas kažkokius neaiškius garsus. Tačiau seselė raeina nekreipdama dėmesio. Jis nuliūsta, sugniaužia keistą popierėlį, rodos popieris su portretu ir vėl nukabinęs nosį prisėda.
Po kelių minučių jo veide vėl atsiranda pamišėlio mina. Ir tik dabar supranti, kad jam paralyžuota viena veido pusė ir šis vyriškis nesuvokia jog “apgriežia” visus aplinkinius…

Kaip smagu! Mano žiurkukas nesėkmingai mėgina perstumdyti baldus ir savo ėdalo dėžutę įsinešti į namelį. Kolkas, aišku, jam tai nepavyksta, tačiau jis nenuleidžia savo letenyčių ir stengiasi…
Ech… Aš ir taip moku (ar bent jau noriu mokėti)!

Narkomanų šutvė, sovim eilėj prie “kraujo padavimo punkto” ir laukiam to didingo momento, kai bus pradurtos, dar kartą, mūsų venos, malonumas tai bent malonumas, mažas vaikas prieš mane vos neverkia matydamas susirūpinusius kientų-pacientų veidus kai šie išeina iš “punkto” nieko nepešę tik su šiek tiek “nuleistu” krauju tyrimams… Išeinu ir aš, mano veidas abejingas, nolifer’is, dar vienas…

O lauke maloniai vėsu…
Ant rankos kaupiasi mėlynė… netikslus dūris suardyta kraujagyslės struktūra… įdomu kiek laiko po oda dar bėgs kraujas ir kokio dydžio šį kartą bus mėlynė…

Vėsuma apgaubia savo ramybe… Narkomanų šutvė skirstosi, nors gretos nemažėja, eilė per visą koridorių, visi su tom pačiom abejingom kaukėm.

Šaukia laukas, vėsuma, o dar laukia rentgenas…

Gyvenu už durų… Taip, už tų su vaivorykšte…
Sako, vaivorykštės gale yra puodas aukso… Vadinasi aš esu gnomas saugantis puodynę pilną brangenybių… Bet mano brangenybės gauna kiekvienas užėjęs… Šiluma, džiaugsmas, meilė, saugumas ir daug kitų nuostabių malonumų…
Štai kas slypi mano begalinėj, kaip kalėdų senio maišas, puodynėj… Laimė tiems, kurie ją randa… Ji nėra paslėpta, tik už vaivorykšte išpieštų durų..

Rinktis patiems, ką matyti... Spalvos vs tamsos tirštuma..

Atsikeli ryte, eini į paskaitas ir įlipi į šūdą. Damn it, pagalvoji. Kaip prasideda diena…
Nueini į paskaitas, kalusais ką kalba dėstytojas ir supranti, kad nė velnio nenutuoki… o dar staiga jisai pamiršta ką kalbėjęs ir tu supranti išėjęs po 1val paskaitos (beveik po pusės), kad šūdą aš supratau…
Įsėdi į autobusą važiuoti namo ir šakės… ryt viską suprasi, nes ryt kolis…

Kitas rytas, eini į tualetą, o jis užsikimšęs, arbatos negali pasidaryt, nes vedėja nupyzdino tavo arbatinį. Kažkaip pavalgai ir eini valytis dantų. Damn it. Nėra dantų šepetuko ir dantų pastos. Barakiniai naktį pavogė! Dantų pastos tūtelė priklijuota su tuo pačiu dantų pastos turiniu prie durų. Na ką, reiks kuopt, supranti, kad vėluosi į kolį, mat reikia šitą š* nuvalyt nuo durų, kaip kaimynam pasirodysi?
Po ilgo “tūsimosi” numoji į duris ranka. Pasiimi nuo jų gabalą bevek sudžiuvusios pastos, išsivalai dantis su pirštu ir leki į paskaitas… Prakeikti seni dažai nuo durų, skonis bus burnoj.

Nuvarai į paskaitą. O GI KOLIS! Zjbys, supranti kad š* moki, tad rašai apie šūdus ir dantų pastos skonį nuo durų.  Nes nebuvo kada mokytis, stovėjai su kočėlu ir bijojai kad jie ateis, girti, į tavo kambarį…

Išeini iš kolio, vėl įlipi į šūdą. Tą patį, nes nepasimokiai. Nueini į autobusą. Čia pilna šūdų smarvės (tikriausiai nuo tavo bato, gal visgi šviežia fekalija buvo), vėmalų ir spjaudalų. Lipi iš autobuso stotelėj, beveik išlipęs paslysti ir vos nenukrenti, apsidairęs supranti, kad šūdinas tas gyvenimas.

MORALAS: Kad ir kokiame šūde klampotum reikia (ne, negerti saridono) reikia džiaugtis smulkmenom, nes vien šūdis ir tematysi :D

Naktis:

Man skauda…
Man sunku…
Bet mano malda tegirdi mirusieji nakty…
Rieda ašaros…
Pėšos kažkas viduj… (kaip vilkas narve uždarytas veržias laukan)
Bet jas temato sėdintys danguj…

Taip… ir tokie žmonės verkia…
[Kyrie sapnuot naktim - parklupus]
(Pasigailėk)

Diena:

Ir vis tik myliu pasaulį…
Kiekvieną, kartais aklą, dvasią…
Gyvenimo sukurtas situacijas…

Ir ne paguodos ieškau…
Pagalvos paprašysiu kai reikės…
Ir nelauksiu aš nakties…

[Kyrie eleison dainuoti jau nuo ryto aušros]

Gera žiūrėt pro langą važiuojančiu autobusu, kryptimi fabijoniškės… Veidai, per dvigubą stiklą, išsikreipia ir tampa dvigubais… tada gali sudėti iš skirtingų (ar to paties žmogaus) veido bruožų gali sudėti “tobulus” žmonių veidus… gali sugalvoti ir iš atsiminimų sudėlioti draugų, pasiilgtų žmonių veidus…

Tarp trukinio bėgių aguona žydėsiu… Skamba galvoje, bet mintys veja mintis… Ir jau prieš akis koncertas… Stoviu vienoj iš pimų eilių, o mane apkabinęs jis… Aš pikta (mane visi stumdo, mindo ir tranko), kerštinga (vėliau, po kokių 20min, gailėjausi kad taip dariau), pavargusi (po praktinių užsiėmimų ir prastai pailsėjusi)… Bet užteko tik žvilgtelti, kaip išėjus į sceną dainininkui mano draugo veido mina taip nudžiugo… Ir neliko jokio piktumo ar nuovargio tik palaimingas džiaugsmas, kad būnu su juo ir matau tą  jo palaimingą šypseną veide… Ir visas pasaulis man nušvito.. Pradėjau ir aš džiaugtis koncertu, atliekamomis dainomis…

Toliau seka kasdienybė… Pasiilgau jo… (draugo)… Tyrimai eina į priekį ir jei ne jis jie stovėtų vietoje (aš tiesiog nieko nesitirčiau ir naudočiau betkokius pasitaikančius vaistus, kurie pirmieji man palengvintų dalią)… Ir taip gera gyvent…
Šiandien buvo rūkas, dydelis, dydelis Vilnietiškas rūkas (nene, ne Vilnieti, ne smogas, o rūkas, kuris ateina iš kaimo ir gązdina miestiečius dulksna - jie bijo lietaus)… Ir buvo taip gera matyti pro langą tik šalia esantį mišką ir neregėt jokio likusio miesto (na, išskyrus mūsų “mylimą” Romerio “AKVARIUMĄ”)…

Tai tiek… Kaip užsiauginti baimę dabar sukasi mano galvoje…

Skraidantys apaštalai apsireiškia ir rytą… Tarė Meriklijus (pirmasis balsas kalbantis mano galvoje dirbtinai moterišku balsu) ir vėl užmigo vakaruos…

Tad labos ir ankstyvos nakties…

Lai krykštauja toli nuo mūs, palikę darganas ir lietų… Ir suprantu, kad pasauly patys žmonės renkasi savo likimus, tik vėjas juos pamėto ir aplaužo… Neįmanomi keliai yra įmanomi…

Dabar, keliu paskaitų konspektus iš interneto, skaiinėjuosi ką atsisiunčiu, bet mintys vis dar kitur…
Peržvelgiau fotografų darbus (tai darau bent kartą į mėnesį) ir mane užplūdo nostalgija.. Noriu padaryti fotosesoją, su visa scena, gera tema, šukuosena, grimu… kaip seniau…

Ir tada atsiminiau paskutines nuotraukas kurios bent jau užneša į tokias… Ech… Fu, kokie geri vakarai…
Arbata, besileidžianti saulė, mūsų nesąmonės…

Trumpi…
Linkėijmai nuo Kakio..